Rašydama apie ALABAJ šunų veislę, turiu pasakyti, kad pagal FCI tai yra Vidurinės Azijos aviganiai . Veislės pavadinimas kaip Vidurinės Azijos aviganiai buvo minimas jau 1935 metais šunų parodoje,kuri vyko Rusijoje. Greta teksto apie šiuos šunis buvo ir prierašas, kad tai Turkmnėnų aviganis. 1938m. veislė galutinai pripažinta kaip Vidurinės Azijos aviganiai. Genofondas persikėlęs į kitas šalis yra kilęs iš Turkmėnijos....
ALABAJAI yra Turkmėnijos nacionalinis turtas. Šiandien veislė yra labai populiari Rusijoje . Rusai Vidurinės Azijos aviganius laiko savo nacionaline veisle ir kuria jai standartus. Veislė įgavo naujo charakterio, keitėsi standartai. Galima tik spėti, kad buvo įlieta svetimo kraujo (mastifų, dogų). Į madą atėjo grubiai stambaus sudėjimo šunys . Jau nieko nestebina, kad kalės ūgis būna virš 80cm., kad kalė būna patino tipo, kad patinas siekia vos ne 1metrą(kaip Vokiečių dogai).Veisėjai didžiuojasi, kad riešo apimtis patinui siekia iki 18 cm, ir kad šuo sveria vos ne 100kg!!! Vienu žodžiu azijos aviganis darosi labiau panašus į senbernarą ar mastifą su azijatams nebūdingomis charakterio savybėmis (bailumas, perdėtas gerumas, ėdimas be saiko, displazija ir kt .)
Vidurinės Azijos aviganių standartą galima paskaityti ČIA
Kuo skiriasi Alabajus nuo Vidurinės Azijos aviganio?
Alabajus - darbinis šuo Turkmėnijoje. Iš esmės, jo paskirtis saugoti avių bandas nuo plėšrūnų ir šeimininko turtą. Tam buvo skiriamas pagrindinis dėmesys šių šunų selekcijai ištisus šimtmečius. Jie augo ir buvo veisiami išlaikant geriausias darbines savybes. Tam buvo panaudota ne tik geriausia turkmėnų selekcinė patirtis, bet ir natūrali atranka. Išgyvendavo ir turėjo gamtoje teisę veistis tik stipriausieji.To pasekoje, susiformavo šuo - karys. Jis be kompromisų sugeba stoti įkovą su bet kokiu įsiveržėliu į jo prižiūrimą teritoriją. Kai šuo nedirba – jo nėra,parpaščiausiai jo nesimato.Jis guli kur nors nuošalyje,“nesimaišo po kojomis“ , uodžia kvapus laukdamas galimo pavojaus. Iš čia ir kilo posakis apie alabajus – atsiranda iš niekur !
Kitas neatsiejamas bruožas - dirbti komandoje. Gaujoje labai aiški hierarchija. Dominuojantis patinas yra ne tik gaujos vadovas, bet ir santykių gaujoje koordinatorius. Pagrindinis susidūrimų priešininkas - vilkas. Pakankamai įžūlus, organizuotas ir nuožmus. Čia ir išryškėja ALABAJŲ gebėjimai. Pirmiausiai pavojų paskelbia jaunimas, po to eina kalės ir jei įsiveržėliai nesitraukia, ateina "sunkioji artilerija" - patinai.Visa gauja veikia organizuotai ir tiksliai. Žymiausi patinai sugeba kautis net su keliais vilkais iš karto ir nugalėti. Apie tokius sklisdavo pasakojimai, jie buvo labai vertinami ir geidžiami veisimui kitouse auluose.. Tokius patinus iš seno turkmėnai testuodavo kovose su kitais patinais, kad išsiaiškinti kas regiono ar šalies čempionas. Tai sena tautos tradicija, nieko bendro neturinti su agresija, bet labai aiškiainurodanti selekcijos kelią. Europiečiui gali atrodyti nehumaniška. Bet kodėl tada mes testuojame savo medžioklius šunis su laukiniais gyvūnais? Kam medžiotojui reikalinga laika, kuri "neima" šerno? Kam reikalingas foksterjeras, kuris nesugeba iš urvo ištempti lapės?
Alabajus - galingas šuo. Vien jo sudėjimas kelia jausmą su juo elgtis pagarbiai. Iš pažiūros ramus, orus ir gal net kiek flegmatiškas.Bet tik pajutus menkiausią pavojų, jis gali sprogti, kaip atominė bomba.Šeimininkas, jo šeima ir turtas - jam yra šventa. Gins iki paskutinio atodūsio . Tuo pačiu, niekada neparodys prieš juos jokios agresijos .
Alabajus - gamtos vaikas. Laisvė jam svarbiau už maistą. Juolab, kad Turkmėnijoje piemenys neturi tokios galimybės pilnai maitinti savo šunis..Šunys patys turi susirasti maisto. Įvairių miltų paplotėlis dažnai būna vienintelis dienos patiekalas iš piemens rankų.
Lietuvoje dažnai neturime tokių sąlygų, kad šunys galėtų laisvai gyventi gamtoje. Bet jei kam tokia laimė nusišypsojo, jo azijatas bus pats laimingiausias ir sveikiausias.
Tad kuo gi skiriasi ALABAJ nuo Vidurinės Azijos aviganio ? Sakyčiau jėga, narsa ir kovingumu. Alabajų kūno sudėjimas žymiai sausesnis. Kaip komentuoja turkmėnai, Vidurinės Azijos aviganis šiandieninėse parodose užimantis pirmąsias vietas yra toks įmitęs, kad Turkmėnijos sąlygomis jis ne tik su vilku negalėtų susigrumti, bet nespėtų ir paskui bandą.
Praeitą rudenį Druskininkuose vyko klubinė paroda.Joje teisėjavo garsi teisėja iš TurkmėnijosFARIDA BOLKUNOVA . Jos išauginti VAA skina laurus ne tik Turkmėnijoje, Rusijoje bet ir visame pasaulyje. Iš 56 azijatų dalyvavusių parodoje, mano veislyno šunys, vieninteliai iš lietuvių, gavo aukščiausius įvertinimus, kuo aš labai didžiuojuosi. MELE GUSH buvo antras patinų klasėje , MATAL - ketvirta kalių klasėje su įvertinimais Puikiai. F.Bolkunova visus kitus šunis, netgi pasaulio Jaunimo čempioną EFENDĮ,“ šienavo“ iš ringo kaip su dalgiu, duodama jiems įvertinimus l.gerai arba be įvertinimo. F.Bolkunova mano patiną MELE GUSH įvertino kaip patį geriausią Vidurinės Azijos aviganį, atitinkanti turkmėnišką standartą. Ir aš tuo labai didžiuojuosi!!!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą